Šis rašinys 2001 metais neišvydo dienos šviesos dėl prokomunistinės cenzūros, klęstinčios "nepriklausomoje" Lietuvoje. T.y. dar vienas akivaizdus įrodymas, kad "nepriklausomą" žiniasklaidą Lietuvoje kontroliuoja postsovietinė-prorusiška nomenklatūra. Liūdniausia konstatuoti, kad Lietuvoje nebeliko nei spaudinių (dienraščių, savaitraščių,...), nei TV ar Radio laidų, kurios drąsiai atspindėtų kitokią, nei postkomunistinę-bulvarinę nuomonę. Kažkada vieninteliu, taip vadinamos "dešiniosios" politinės pakraipos dienraščiu buvo "Lietuvos aidas". Komunistiniai propagandos profai mikliai "sutvarkė" (diskredituodami vyr. redaktorius) ir šį paskutinį nepriklausomą Lietuvišką laikraštį. "Lietuvos aido" kultūros skyriaus redaktorė Rasa Bataitytė šį tekstą gavo laiku, bet pažadėjusi atspausdinti dalimis visą iki "Eurovizijos" finalinio koncerto (t.y. paskutinė dalis turėjo pasirodyti Šeštadienį), to nepadarė. Neatsiuntusi korektūros, pakeitusi psiaudonimą ir iškarpiusi tekstą (cenzūruotas, iškirptas tekstas - kitos spalvos šriftu), mano sutikimo neklausė (tipiškos sovietinės žurnalistikos tradicijos). Pirmąją dalį (iki "Heavy Metal in LT") "Lietuvos aidas" atspausdino 2001.05.11 skyrelyje "Nuomonės" (10 psl.). Pabaigoje parašę "b.d.", kaip ir užsitikrino, kad kitur aš to teksto neskelbsiu. Kitaip tariant, pakankamai karštą medžiagą profesionaliai neutralizavo, kad ji prarastų aktualumą (skaitant siulyčiau atkreipti dėmesi, kad paliko politinį svorį praradusius "šepečius", bet iškirpo "paulauskus", "juršėnus", "brazauskus", "laurinavičius", t.y. tuos, kurie ir šiandien Lietuvoje tiesiogiai ar netiesiogiai turi didelę įtaką)... Kažkieno įsakymu, kita rašinio dalis dienos šviesos taip ir neišvydo. Manau, kad ir neišvys daugiau...

Dar nė vienas prieš tai buvęs Eurovizijos (www.eurovizija.lt) konkursas mūsuose nesukėlė tiek šurmulio, kiek artėjantis, kuris gegužės 12-tąją turėtų įvykti Danijos Karalystės sostinėje. Apie Kopenhagos ryšius su Kauno mafija jau rašiau (žiūr: "Šiaurės Atėnai" 1996 m. spalio 19 d.), todėl nesikartosiu. Apie nepaprastą didelės dalies lietuvių susidomėjimą Europos vizija verta užmynti smarkiau. Taigi, kas tai yra šiuolaikinės Lietuviškos estrados alfa ir omega?

Po kelių iš eilės nesekmių tautinio rodos* (rusiškai būtų: "шоу") verslo vedėjai (angliškai - "manager'iai") pirmą kartą pabandė kiek rimčiau pasiruošti Lietuvos atstovavimui Europos televizijų dainų ir šokių šventėje.

Kiek prisimenu, mažytė mano Lietuva šiame konkurse debiutavo itin ryškiai ir užėmė pirmąją vietą pagal nesurinktų balsų skaičių. "Geriausiu Europos dainininku" tada buvo paskelbtas Ovidijus Vyšniauskas. Iš tikrųjų, mažiausiai dėl to kaltas. Kalti buvo veikėjai, kurie įtikino vargšą žmogelį ir dižiąją dalį išrususių (tai ne spaudos klaida) Lietuvos populiariosios muzikos klausytojų, kad tai, ką jis daro, yra dainavimas, t.y. europinio lygio pop muzika.

Užpernai "Eurovizijos" konkursas vyko Azijoje (Jaruzalėje). Jau vien tai mums galėjo suteikti tam tikrų privalumų. Juk žinia, kad jau senokai lietuviško rodos verslo meistrai ir veteranai, pasiraitoję rankoves (ir ne vien), pasiaukojamai kibo į karštus kaimyninių Emiratų darbo barus. Šiaurinių Jaruzalės ir Atėnų atstovė Aistė nusivežė visai neprastą dainą "Strazdas". Labai įdomi atlikėja ir daina. Teisingas pasirinkimas. Neteisingas likimas. Aistei nuo Aistmarių teko pradėti konkursinį koncertą. Nevykęs vietinio šiaučiaus gamybos aprėdas nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl soti ir išlepinta Europa nepagavo baltiškos dainos su intelligence komponentais. Na, jeigu Aistė prieš kelionę į Šventąjį miestą būtų kažkiek nusipjovus, o kai kur prisisiuvus, tai Aistis būtų neabejotinai atkreipęs į save juri ir žiūrovų dėmesį. Bet visiškai neverta dėl to sielotis ir pykti. Neverta kažko svarbaus atsisakyti, kad atkreiptum į save kitų dėmesį. Privalome būti pačiais savimi, lekiant ne tik į Aziją, bet ir einant į Europą.

Deja ir šiemetinė tautinė ("nacionalinė", kad laikraštrašiams būtų aiškiau) atranka dar kartą apnuogino žiaurią tiesą, kad Lietuviška pramoginė muzika yra labai liūdna. Ne ta prasme, kad blues, bet ta prasme, kad shit. Čia gal bandysiu pasikapstyti ir paieškoti shit'o reiškinio šaknų. Apgraibom, žinoma. Nes nepraėjau reikalaujamos atestacijos, neturiu vlkjs kokybės ir lkp ck išduotų dvasinės higienos sertifikatų. Taipogi neturiu deramo mužikologinio išsilavinimo. O svarbiausia, neturiu plūgovo švarko. Nebent Rytis Cicinas ar Povilas Gylys paskolintų (tą "v polosočku", prie kurio labai dera lapinė kepurė ir traktoristo bakai)... <vieta rezervuota Aprangos reklamaminiam rolikui-klipui>

Pirmiausiai reikėtų pasidžiaugti, kad, jeigu jau einame į Europą, tai su daina. Su savo Sciliumi (sure, we got style).

Jau daugiau nei 10 metų praėjo po garsiausio Vilniuje estrados žvaigždžių - rusų metalistų grupės Alfa koncerto, kurį tiesiogiai transliavo viso pasaulio televizijos. Nors grupė, koncerto spūstyje praradusi vieną narį, ir išsiskyrstė po plačius Rusijos plotus, jos muzikos aidas dar ilgai skambės visų mūsų širdyse. Tikėkimės, kad šio ansamblio menedžiariai ir renginio prodjuseriai dar suteiks malonių akimirkų tikriems melomanams. O tokių melomanų Lietuvoje yra daug. Panašu, kad jų net daugėja. Įsiklausykite, kokia skamba muzika ir įsigilinkite, kas tokią užsakinėja. Ir jums nebekils abejonių.

Taip taip. Per ilgai mes vergavom ir per ilgai kartojom žodį davaj. Laisvų žmonių Lietuvoje beveik neliko. Juos išžudė, išprievartavo ir pavertė vergais, nedrįstančiais ne tik lietuviškai dainuoti, kalbėtis, bet ir šypsotis. Susloviškas socialgenetinis eksperimentas pasisekė. Vergai gimdo tik vergus, baudžiauninkai - tik baudžiauninkus. Arkliavagiai ir autovagiai gimdo rėžininkus ir kelių milicininkus. O pastarieji naudoja safety condoms? Velnio ratas užsidaro. Ką nors sukūrti gali tik laisvas žmogus. Vergas gali tik mėgdžioti, kopijuoti, atlikti, plagijuoti... Kad užguitas baudžiauninkas pavirstų Stuoka-Gucevičiumi, reikia ne vien talento, žinių, išprususio mecenato, vertintojų,... Būtinas dvasinis išsivadavimas. Neiškentę laukti ir nusivylę vaduotis, mūsiškiai išvyksta į Vakarus arba į Aną Pasaulį. Tai lengviausias kelias. Ten (Vakaruose) laisvi žmonės sutvirtinę ir apgynę savo laisves ir savo orumą, bodisi išalkusių atėjūnų, tebekartojančių žodį davaj. Lauksime, kad nors dalis jų sugrįš, jau kaip laisvi žmonės į Lietuvą, kaip į savą mielą kampą ir padės kitiems vaduotis. Būtų gerai, kad ne su antrankiais ar cinkuotame karste. Būtų gerai. Bet ar ne būtų geriau, jeigu šiuo metu tą dainą...

Tai buvo visai neseniai. Vieną gražią dieną Partija, Jos Centro Komitetas ir Asmeniškai Drg . Generalinis Sekretorius ir muzikos proizvodideliai* pastatė užduotį draugams Čapajevui, Petkai ir komjaunuolei Ankai-Pūlemiotčicai (versta iš rus.), kad šie sukurtų samadejtelną kolektyvą, kuris pakeltų kritusį tarybinės liaudies dūchą. Nesigilinsime, dėl kokių visiems žinomų priežaščių tas bojevoj duchaj buvo smukęs. Bet plika ausimi matėsi, kad reikėjo kūltmasinio darbo su žmonėmis. Politbiuro nutarimu buvo įsteigtas krasnaznamionnnas vokalinis-instrumentinis ansamblis (sostavas: Čapajevas - solinė balalaika, vokalas, šaukštai; Petka - bosinė balalaika, užpakalinis vokalas, bosiniai šaukštai, garmoška; Anka - bugnas, vokalas (ir priekinis ir užpakalinis)). Jaunas muzikinis kolektyvas pradžioje turėjo nemažą pasisekimą, ne tik tarp užguitų darbybininkų ir kolhozininkų, kaip po valdančiosios klasės, bet tarp inciligentų, kaip po klasinio tarpsluoksnio, suformuoto iš tų pačių darbybininkų ir kolchozininkų, kai apačios dar nori, bet jau nebegali. Pavardes žiūr. interneto tinklalapyje www.kas_yra_kas_iki_perestrojkos.ltsr

Jaunimas grojo su lapinėmis kepurėmis, fufaikėmis (irgi plūgovomis) ir brezentiniais kerzais. Bet ne tai buvo staigiai smunkančio populiarumo priežastis. Bėda ta, kad trūko gerų naujų gabalų, tiksliau - jų visai nebuvo. Senas Felikso Edmundovičiaus vardo dainų ir šokių šlageris "Uvezu tebia ja v tundru" jau visiems buvo nusibodęs. Todėl nusipelnęs, bet teisingas kolektyvas grojo vieną ir tą pačią čiastuškinio plano kompoziciją : "Kalinka, malinka, kalinka moja". Žodžiu - "v sadu jagodu". Tai iš dalies išsivysčiusiai publikai greitai įkirėjo, ir net pradėjo pykinti. Tada KP CK ideologinio darbo (su žmonėmis irgi) šepečiai, juršėnai, brazauskai ir kiti iškilūs aparatčikai* nusprendė, kad kolektyvą reikia pasiųsti ant ... (versta iš rusų kalbos) užsienio, stažuotėn. Po kelių CK plenumų ir išvažiuojamųjų piatiminutkų buvo pasirinkta viena iš labiausiai pūvančių imperialistinių valstybių. Pasirinkimas buvo neatsitiktinis. Drg. Čiapajevui ir draugams buvo pastatyta sunki zadača: jie privalėjo ne vien perprast vietinių vokalinių-instrumentinių ansamblių populiarumo priežastis, įgyti patirties, bet ir pasėti revoliucinę sėklą, kad pasitvirtintų garsioji Vladimiro Iljičiaus tėzė apie dainuojančios revoliucijos neišvengiamumą vienoje atskirai paimtoje imperialistinėje valstybėje, kai apačios (pagal visuotinį neigimo neigimo dėsnį) gali, kai nori, o viršūnės jau paimtos? O svarbiausia, žinoma, reikėjo atnaujinti repertuarą.

Praėjo keli mėnesiai ir kolektyvas grįžo. KP CK ir VLKJS instruktoriai surengė Visasąjunginę apžiūrą, skirtą artėjančiam XXX Suvažiavimui. Pirmiausia jiems derėjo pamatyti ir įvertinti, ką komjaunuoliai atsivežė iš užsienio stažuotės. Į triždy krasnaznamionnus operos ir baleto muzikinio viešbučio rūmus susirinko visas tviskantis liaudies avangardas su žmonomis ir generalinėmis sekretorėmis. Aktyvi komsomolo instruktorė, žinoma rodos verslo proizvoditelė su raudonu triko išėjo į gašliai aptemdytą sceną ir pranešė: "Dorogyje tovarišči, dabar priešais jus išstos krasnaznamionnas, ordinalenina prie VLKJS CK vokalinis-instrumentinis ansamblis - GRU-pė Čapajev Band." Visa salė nuščiuvo iš nuostabos ir baugaus susijaudinimo. Jau pačioje kultūrnos meroprijatyjos pradžioje buvo netikėta naujovė. Vokalinius-nstrumentinius ansamblius (VIA) vadinti GRU-pėmis buvo Tabu, kurį išvažiuojama-jo-majo plenume atskiru potvarkiu išleido CK prie VLKJS ir profsąjungų Vė-Cė-ėS-Pė-ėS. Nes tuo metu GRU-pės galėjo būti tik Operatyvinės. Kiek atsikvošėjusi po pirmo netikėtumo, publika visgi plojimais sutiko (prieš tai pasitikslinę, žinoma, ar Pirmasis jau pliaukši) į sceną įžengiančius muzikantus. Atsinaujinęs kolektyvas sužibo iki šiol neregėtom spalvom. Stebino viskas: ir naujausios Marshall kolonkės, ir Hammond vargonai, ir sintezatorius, prie kurių prišoko hairą atsiauginęs Petka, ir Ludwig bėmbų komplektas su Paiste lėkštėm, už kurių sėdo komsomolka Anka su hipeiska batikine palaidine. Kiečiausiai tai atrodė Čapejevas. Mūvėdamas originalius "Levi's" džinsus, ant pečių krintančius plaukus pasirišęs gėlėta skarele, jis priėjo prie mikrafo, išsiėmė iš dantų Dirolksilitolplussukarbamidu ir priklijavo prie stovo (tam, kad galėtų lengviau surasti antram kramtymui). Respektuodamas vietines tradicijas jis pasisveikino su publika: "Vienas, vienas, vienas,...." Paskui lengvai brauktelėjo per naujutėlaičio Gibson'o stygas, kad įsitikintų, kad viskas OK (taip ir pasakė pusbalsiu Petkai!). Salėje - mirtina tyla, net girdėjosi kaip kažkas galiorkoje (girdimai - spaliukų aktyvas) paskubomis atsukinėja buteliuką "Trojnoj". (Įvaizdis dar ne viskas - troškulys yra whiskas!). Čapajevas įkvėpė ir sukomandavo gabalo pradžią:

Moralj basni takava: kiek vilką bešersi su Pedigree Pal, jis vis vien į mišką žiūri.

Džiaugiausi pernai stebėdamas jaunų latviukų grupės "Brainstorm" neabejotiną sėkmę. Manyčiau, kad verti jie buvo pirmosios vietos "Eurovizijos" festivalyje. Būčiau davęs. Smagu, kad pagaliau latviai prasimušė į Europos sceną, kaip latviai, o ne kaip rusai. Nors ir svetima kalba dainavo, bet vis tiek gali didžiuotis. Kartu su Latvija jų sėkme džiaugėsi ir kiti laisvi baltiečiai iš Estijos ir iš Lietuvos. Tokie nedideli, bet reikšmingi laimėjimai mus suartina, kaip ir Lietuvos krepšiasvaidininkų žaidimas Sidnėjuje.

Jeigu sporte ir turime kuo pasigirti, tai kalbant apie pramoginę muziką mūsuose yra kitaip. Čia galime pagrįstai didžiuotis, kad neturėjome kuo didžiuotis. Didžiuokimės, kad neturėjome lietuviško Raimundo Paulso, neturėjome Jaako Joalos, neturėjome Vaikulės, o Allos Borisovnos ryšys su Lietuva, dėkui Dievui, atsitiktinis ir trumpalaikis. Bet gal kas nors paaiškintų, kam dabar gali būti įdomus jos dabartinis, atsiprašant, vyras. Nebent Rusiškai diasporai Lietuvoje. Bet "laisvas nepriklausomas kanalas" berods ne jiems skiriamas. Tai kurio velnio jis man kasdieną kalė į galvą, kad kažkoks Kir-kir-biul-biul-ogly-jolki-matalkinas yra žvaigždė, kurią būtinai reikia išgirsti. Tegul dainuoja jis sau Karijotiškių atšakos geležinkeliečių kultūros rūmuose prie VCSPS. Kam bus įdomu - susiras ir susižinos. Priminsiu: "Ostorožno, dvieri zakryvajutsia, sledujuščia ostanovka - Vilnius - stolica Litovskoj Soviestkoj Socialističeskoj Respubliki".

Iš tikrųjų galime dižiuotis, tuo, kad neturime tokių Rusų estrados žvaigždžių, kuriomis gal dižiuojasi išniekinta sesė Latvija. Neapgaudinėkime savęs ir kitų - ir Vaikulė - tai ne Latvijos, o Rusijos masinės kultūros dalis. Žodžiu - masavikė. Nesiraukykite. Tai gražus lietuviškas žodis (įvardijantis kažką tarp menedžiario, baigusio koledžą, ir dainuojančio prodjuserio).

Pažiūrėkime į historinį-politinį žemėlapį: vakaruose pagraničnikai, šiaurėje - Jaak Joala, iš kitos pusės "Vilniaus bokštai" ir "Kopų balsai"... Kas beliko vargšeliams Latviams, jų talentus įsiurbė Motina Rusija, kad paskanintų savo kūltmasinį-propagandinį viralą Baltiškaisiais ingridijentais. Tam, kad galėtų šaukti ir aiškinti, kad tik "tarybų valdžios dėka"... "Ty, ja, on, ona, - vmeste - celaja semja"... Skanduodavo viena Narodnaja Artistka SSSR susėdusioms dajarkoms ir metalistams su žvangančiais medaliais ("Už Sovietinio Pabaltijo išvadavimą" ir kt.) per elitinę Naujųjų metų "Centrinės" televizijos laidą, kurią galima drąsiai vadinti "Sovietvizijos festivaliu". Tada ji šelmiškai vadinosi "Žydrasis žibūrėlis" ir nebuvo išimtinai skirta lytinėms mažumoms, arba pidarastams, kaip pasakytų televiziniai nepraustaburniai. .

SOVIETVIZIJA arba "Goluboj ogoniok" buvo išimtinai skirta ne lytiniams, bet politiniams iškrypėliams - t.y. Tarybinei liaudžiai linksminti. Prisiminkite idilišką "Mūsų respublikos" vaizdzialį darnioje tarybinėje šeimoje (pavadinkime ją pvz. Paulauskų): eglutė, Dėdo Morozo dovanėlės po eglute, aplink stalą gausiai susirinkusių "porochom" prasmirdusių odnapolčanų, aparatčikų ir kitų LKP CK instruktorių ir jų sniegūročkų įraudę veidai, ant stalo deficitai ir, žinoma, "Sovetskoje Šampanskoje", "Stoličnoje", "Gintaro krantas", "Južnoje",... eteryje programa "Vremia", arba "Panorama" su kokio nors saldžiabalsio laurinavičiaus reportažu; pirmiausia apie įvykius "Šalyje", o tik po to "mūsų respublikoje" (supainiojimas vietomis tolygus Tėvynės išdavimui - t.y. 58 str.); apie blogus imperialistus ir pažangius komunistus;... Šeimininkas, nusipelnęs NKVD veteranas, Paulauskas pilsto vodką, jo sūnus (gražus vaikas, gal būt, būsimas perestrojkinės Lietuvos Seimo pirmininkas) prie vaikų stalo ryja griljažinį tortą užsigerdamas "Diušes" limonadu ir su kitais vaikais, būsimais kolegomis iš Partijos ir Seimo, žaidžia su tėvų medaliais "Za osvoboždenija Sovietskoj Pribaltiki"; savo tortą jis jau seniai suvalgė, tai nieko nelaukdamas atsirėžia gabaliuką iš mažojo Misiukoniuko; suaugę svečiai geria ir žiūri "Golūboj ogoniok", laukia kada gi pagaliau dainuos zaslužennas SSSR Liaudies artistas Virgilijus Noreika. Bet dar ne jis. Po pokalbio su dajarjom iš Riazanskovo kraja, jų prašymu dainuoja Liudmila Zykina. Socialistinio darbo dydvyriai, šaktiorai iš Komsomolsko prie Amūro prašo savo mėgiamiausią šmotą apie šiaurės turizmą; "Uvezu tebia ja v tundru" ūkčioja kailiniuotas čiukčia; pritaria ir visi svečiai - "uvezu v snegiiii...." (tai mėgiamiausia daina ir šiapus žydrojo, nes juk visi vyrai dirba toje pačioje tūrizmo agentūroje); paskui ekrane pokalbis su jaunais milicijos darbuotojais; jie, žinia, labai myli Magomajevą (tai gal net jų profesinė liga); todėl specialiai jiems kultinę "o liūbadūšečka, da poceluj menia..." Muslimas plėšia priėmęs atatinkamą priešorgazminę pozą - ...."Ėch! Ėch! Ėch! Ėch!..."Draugai tyliau",- kažkas nutildo, nes iš ekrano tuoj kalbės TSKP CK Generalinis Sekretorius Draugas... Gimn. Saliut. Paskui šampanas, tostai...

Toks buvo teleaudio fonas "mūsų respublikoje". Bet pūvantis kapitalizmas agresyviose imperialistinėse valstybese tuo pačiu laiku kūrė ir grojo visai įdomią muziką, kuri padėjo atsirasti įvairiausioms naujovėms, srovėms ir reiškiniams, ir ne vien masinėje kultūroje. Šios naujų garsų bangos, besidaužydamos į geležinę Felikso Edmundovičiaus sieną, ją smarkiai išklibino. Juk negalėjo to nejausti ir nematyti pažangiau mastantys Felikso pakalikai, taip (slapta, žinoma) dievinantys gerbūvį ir materiją, sukūrtą už tos sienos. Todėl taip noriai važiuojantys į įvairias komandiruotes, seminarus, stažuotes. Jų vaikai, pajutę uždrausto vaisiaus skonį, prašydavo savo gimdytojų (versta iš "roditelei") atvežti naujausių "Yardbirds", "Cream", "Taste", "James Gang", "Atomic Rooster", "EL&P", "Doors" ar netgi "Alice Cooper" vinilų . Jie net nesuvokė, kad taip ženkliai spartina ir taip neišvengiamą Sienos eroziją. Jie suprato, kad artėja diena, kai beliks tik duoti ženklą "Breake the Wall!" Reikėjo kažką daryti, kad išgelbėtų, jei ne Imperiją, tai bent savo "sunkiai iškovotą" gerbūvį. Buvo duota komanda Perestrojkai. Ir "Process pašiol!" Suplanuotą procesą norėjosi maksimaliai valdyti. Valdyti mases - štai kur tikrasis menas!

Kad būtų galima suvaldyti ir atitraukti jaunimą nuo svetimų stabų reikėjo sukūrti savų. Bet vadovauti jiems turėjo patikrinti kadrai, komunistai, komsomolo aktyvistai, instruktoriai, vcsps proizvoditeliai. Žodžiu - "pažangus tarybinis jaunimas". Taip, pavyzdžiui, Lietuvoje atsirado vokalinis-instrumentinis ansamblis "gorbačioviška roko grupė" "Antis". Buvo įdomu iš arti stebėti, kaip sovietinės propagandos aparatčikai, menedžiariai ir prodjuseriai grindžia kelią šios vadinamos "roko" grupės šlovei. Nesigilinsiu į to reiškinio anatomiją ir metodologiją. Tai Lietuvos Saugumo antipropagandinio skyriaus užduotis. Viliuosi, kad toks jau egzistuoja.

Kažkaip užmirštama, kad sunaikinus ir nuteisus fašizmą, komunizmas sukūrė šimtus, tūkstančius savų gebelsiukų, apjungtų į vieningą darnią sistemą, kuri buvo pajėgi įtakoti net išsivysčiusių demokratinių šalių rinkimų rezultatus, naiviems balsuotojams apie tai net neįtariant. Tas propagandinis potencijalas, tie auksiniai kadrai su intelligence komponentais juk neišnyko, neišgaravo. Užtenka žvilgterėti į taip vadinamus Lietuvos politikų populiarumo eiliškumus (rusiškai: "rating'us"). Bene ryškiausias propagandinės ekvilibristikos pavyzdys yra Lietuvos Švonderis. Tiksliai, pagal Bulgakovą, iš prastos kiemsarginės veislės geriausio žmonių draugo buvo sukūrtas meras, seimo narys? Kas toliau? Atsakymą žino tik tie, kurie moka už jo Pedigree Pal?

Heavy Metal in Lithuania

Kokia ištikro yra XXI amžiaus Lietuviška pop muzika kovos dėl Eurovizijos mikrofono fone? Atsakymas paprastas: tai toji, kurios klausosi dauguma Lietuvos žmonių. Užeikite į mūsų miestų ir kaimų (!) kavines, barus, pavažiuokite taksi, mikriukais ir suprasite, kad išlaisvinta litovščikų tauta mieliau klausosi ne tariamas lietuviškos estrados žvaigždes, išstatytas abejotinos kompetencijos eksporto komisijai, o prasčiausios rusiškos pop muzikos. Tos pačios, kurią Čapajevas su Petka stažuotėje pramoko atlikti su jamahomis ir kitokiomis elektrifikuotomis balalaikomis. Atrodytų, kad supopsintos rusiškos čiastuškos lietuvio ausiai yra artimesnės, netgi už visokias dinamikas ir Ciciną. Tikras menas yra tiesa. Tai kam gi apsimetinėti prieš laisvus europiečius ir prievartauti save. Siūskime Rytį Ciciną į Euroviziją. Ir jokių problemų! Iš tikrųjų Rytis dabar yra Lietuvos pop muzikos žvaigždė Nr.1. Jo dainos visą tautą labiausiai veža. (Mažai kas prisimena didesnį tautos vežimą; nebent vyresni tremtiniai). Jis turi reikiamą draivą, kelnias ir švarką, kuris gali pasirodyti įdomus ir Europai. He's got style!

Laisvąjam pasauliui dabar vadovauja Woodstock'o karta. Praplikę ir užsiauginę pilvus, jie įsiliejo į tą pačią visuomenę, prieš kurią tada 60-taisiais taip desperatiškai protestavo. Jie tapo iškiliais kūrėjais ir gerbiamais politikais. Vis dėl to, jie pakeitė pasaulio veidą ne vien išoriškai. Čia, Lietuvoje, labiau ne dėl okupantų, bet dėl uolių kolaborantų kaltės, jaunimas buvo brutaliai atskirtas nuo to, kuo gyveno ir ką jautė jų laisvieji bendraamžiai. Būtent, dėl tų uolių bukagalvių kaltės dabar Lietuva taip skiriasi savo laisvėjimu, pavyzdžiui, kad ir nuo Estijos. Į Tartu, Taliną važiuodavo kauniečiai ir vilniečiai, kad įkvėptų nors gurgšnelį gaivesnio oro. Tas vyko net po perestojkos ("Rock Summer"). Lietuvoje buvo kitaip. Gal Kauno "Gintarinės triūbos", atsiradusios gerokai po, ir paprastai skirtos kokiam nors VLKJS suvažiavimui , galėjo kiek užpildyti vakuumą. Bet, kas versdavo kolaborantams įžiebti visas Sporto Halės šviesas (ne scenoje, bet tribūnose!), kai ėnkavėdė užguita Kauno jaunuomenė lengvai užsimiršdavo ir atsipalaiduodavo savo užspaustus jausmus, norėdama balsu išreikšti savo pasitenkinimą laisvesnei muzikai. Tokią paprastai atsiveždavo "vokaliniai-instrumentiniai amsambliai" iš tos pačios Estijos. Kokių uabų, radio stočių ar laikraščių direktoriais dabar dirba tie Partijos ir Komsomolo aktyvistai, tie baubliai, kurie iš Halės išsivesdavo šviesos nepabūgusius ilgaplaukius jaunuolius? Kas sumaitojo prarastosios kartos gyvenimus? Kokia buvo išeitis laisvos dvasios žmogui, trokštančiam dalintis savo sielos virpesiais su aplinkiniu pasauliu? Lenin. Partija. Komsomol. Rodina. Ty. Ja. On. Ona. Vmeste. Celaja Strana.

1972 Gegužės 14 dieną Romas Kalanta patvirtino, kad šioje erdvėje nėra vietos laisvai dvasiai. Taip Kaune prasidėjo Lietuvos Woodstock'as. Laisvės alėjos liepos virpėjo nuo laisvės. Tai tęsėsi trumpai, kol į sceną neįžengė mums gerai pažįstami metalistai - grupė Alfa su savo metalo šalmais ir muzikos instrumentais.

VAIDOTO Heavy Metal grupė (Kęstučio apygarda) 1950-tųjų pradžioje. Iš kairės Juozas Šukaitis - GINTAUTAS, Jonas Vilčinskas - ALGIRDAS, Vladas Atgalainis - GALIŪNAS, Antanas Armonas - ZUBRYS, ARVYDAS.

(nuotrauka iš Genocido muziejaus archyvo; http://hippies.cjb.net N.Gaškaitė-Žemaitienė "Žuvusiųjų prezidentas", Vilnius 1998)

Tobulėjant grojimo technikai ir vadovavimą perėmus specialistams su muzikiniu išsilavinimu, lietuviškojo Heavy Metal rock'o grupės labiau pamėgo underground stilių. Jaunimas dažniausiai muzikuodavo netoli savo gimtų ir pažįstamų vietų, kad laisvu nuo įtempto grojimo metu galėtų padėti tėvams nudirbti žemės ūkio darbus. Atlikėjai viešiau pasirodydavo tik rimtų gastrolių metu arba per rinkimus, kai į kaimą atvažiuodavo kokia komisija iš rajkomų ir partkomų. Dėl sunkių repeticijų ir įtemptos koncertinės veiklos muzikantų vidutinis stažas Lietuvoje būdavo vos 2 metai. Retas ištverdavo ilgiau. Atlikėjus labai vargino ir gausūs Triždy Krasnoznamionni Pesni i Pliaski kolektyvai , kurie sužinoję apie nepaprastą lietuvaičių muzikavimą gausiais būriais veržėsi į miškus, kad galėtų pasiklausyti to grojimo. Savo nenumaldomu įkyrumu, jie išsireikalaudavo atskirų mūsų muzikantų dalyvauti bendruose jų projektuose. Paprastai mūsiškiai juos pergrodavo 1:10. Tokį santyki nulemdavo ne vien geras savos scenos žinojimas ir ištikimos puplikos parama, bet ir muzikinė klausa, kurios svetimšaliai muzikantai dažnai neturėdavo. Bet, deja, pastarųjų buvo žymiai daugiau. Juos į Lietuvos miškus veždavo sunkvežimiais. Žymiai gausiau jie turėjo ir grojimo bei įrašymo technikos. Todėl ppš/degtiariov formato diskus leido vieną po kito. Atsitiktinai gyvą pasigavę kokį lietuvių solistą, jie nusiveždavo jį į savo NKVD/MGB koncerno įrašų studiją ir ilgai kankindavo, kol šis nepradėdavo dainuoti...

Dabar tik iš pasakojimų ir išlikusių įrašų bei nuotraukų galime pažinti 50 tūkstančių laisviausių Lietuvos žmonių. Kasdien balansuodami tarp gyvenimo ir mirties , jie ko gero pirmieji pajuto tuos dvasinius vėjus, kurie tik vėliau apėmė ir likusią laisvojo pasaulio jaunuomenę. Lietuviai ir čia aplenkė Europos laiką. Ir Lietuvos miškuose, ir Woodstock'e, ir 1972-jų gegužę Kaune, ilgi jaunuolių plaukai simbolizavo tą patį - asmens laisvę, tarpusavio solidarumą, ir protestą prieš juos gniuždančią visuomenę. Pažvelkite į stebūklingai išlikusias Lietuvos Partizanų - Miško brolių nuotraukas. Įsivaizduokite jų rankose ne sunkiojo metalo ginklus, bet Sunkiojo Metalo elektrines gitaras, ir jie niekuo nesiskirs nuo tų jaunuolių, kurie troško tik būti laisvais ir groti savo muziką.

Tą juodą vakuumą, kuris anapus sienos pilnas stilių ir garsių vardų, Lietuvoje garbingai užpildo tokie muzikantai, kaip pavyzdžiui DAUMANTAS - Juozas Lukša, LAPĖ - Pranciškus Prūsaitis (išduotas, suimtas 1962, sušaudytas 1963), SIAUBŪNAS - Antanas Kraujalis (žuvęs 1965 kovo 17 d.). Būtent SIAUBŪNAS - iškiliausias, nes paskutinis laisvas laisvos Lietuvos žmogus, buvo neseniai šlykščiai paniekintas dabartinės Lietuvos Prezidento (ironiška, kad atvykusio iš šalies, iš kurios Antanas Kraujalis ir visi 50.000 žuvę prieš jį, tiek daug tikėjosi).

Praeitą, jei neklystu, vasarą vietiniai prodjuseriai mane smarkiai apmovė. Sugundė savo reklama, kurią išgirdau per kažkokią postkomsomolišką radio stotį (kitokių Lietuvoje turbūt dar nėra, kaip ir dienraščių). Ji skelbė, kad mieste-didvyryje Klaipėdoje, masiniame renginyje, kartu su kitais išvardintais lietuviško rodos versliuko atlikėjais (vardai nereikšmingi ir neįsimintini) koncertuos grupė OMEGA. Jūs galite įsivaizduoti Lietuvoje grupė OMEGA! Live! Buvau pasinešęs strimgalviais lėkti prie jūros (sako ten gražu), kad galėčiau gyvai išgirsti ir išvysti "Gyöngyhajś lįny" ("Mergaitę su baltais, kaip perlas plaukais"), "10.000 laiptų", ir kitas legendines dainas?

Suprantama, kad grupės vardas ir dainų pavadinimai labiau žinomi tik į Vakarus nuo Lazdijų muitinės. Todėl verta priminti, kad vengrų melodingojo rock grupė OMEGA, ko gero vienintelė iš užgrobtosios Europos sugebėjo išsiveržti iš enkavedistinio apsupimo ir įsilieti į laisvų žmonių muzikos pasaulį su nepakartojamais kūriniais.

Budapšto technikos instituto studentams idėja subūrti muzikinį ansamblį kilo dar 1959 metais. O 1962, kai paulauskai, misiukoniai ir kiti enkavedistai Lietuvos miškuose medžiojo paskutinius laisvus lietuvius, vengrų grupė surengė pirmą koncertą. Po to sekė įvairūs sudėties ir stiliaus ieškojimai, kaip buvo būdinga visiems panašiems kolektyvams. Bet čia svarbiausia ne tai. Svarbiausia ir įsimintina (ypač bandantiems veržtis į tarptautinę sceną lietuvaičiams), kad vengrų grupė OMEGA tapo populiari ir žinoma visoje Europoje dainuodama savo gimtąja kalba. Nelaužydami liežuvio ir nesimaivydami, kaip vargšai Lietuvos proizvoditeliai, 1970 metais Palma de Mallorca ir Tokijo Yamaha festivaliuose 6 ilgaplaukiai vaikinai iš Budapešto dainavo vengriškai. Jie grojo garsiąją "Gyöngyhajś lįny" - dainą apie laisvę, apie mergaitę su baltais, kaip perlas plaukais, kuri dar tikrai sugrįš į rusų tankais pavergtą tėvynę. Nors tiesiogiai jokių rusų ir tankų Anna Adamis parašytuose žodžiuose joks GLAVLITAS ir su iljičiaus lempute nesurastų, juos suprato net japonai. Abejuose festivaliuose ta daina buvo nugalėtoja ir tapo būtinu akcentu kiekviename šios grupės pasirodyme. "Mergaitė, baltais, kaip perlas plaukais" susilaukė įvairiausių versijų ir interpretacijų. Palyginus ne taip seniai ji (pakeitus žodžius ir pavadinimą į "White Dove") atsirado plastikinio (rusai sakytų - "platsmasinio") rock'o grupės SCORPIONS repertuare.

Omega 1972 (nuotrauka iš http://www.gammapolis.de )

Beje, norėčiau asmeniškai padėkoti tam žmogui, kuris sugebėjo šią originalią OMEGOS dainą įrašyti į įkyriai nuobodžią Sovietinės Lietuvos radio programą ir leisti net per taip vadinamą "Vidudienio koncertą". Uolūs bukagalviai iš "Tarybų Lietuvos Radijo" net nenumanė tos kompozicijos sprogdinančio kon-teksto. Kitaip būtų uždraudę, kaip ir visą kitą, dėl ko dabar Lietuvoje žiojėja didžiulis vakuumas - juodoji kultūrinė skylė. Galima tik pasvajoti, kokia būtų Lietuvos šiuolaikinė pramoginė ir net rimtoji muzika, kokia literatūra, koks vaizduojamasis ir taikomasis menas, kokia būtų Lietuvos žmonių dvasinė kultūra, apskritai, jeigu tada ne tik radijuje, TV, bet ir kitur Lietuvoje būtų buvę mažiau uolių bukagalvių? Jie ar jų vaikai ir vaikaičiai dabar šeimininkauja Lietuvoje ir sutinka Naująjį amžių mėgindami laisvintis alkoholiu ir daužydami skulptūras Katedros aikštėje.

Pats pajutau, koks milžiniškas tarpeklis mus skiria nuo europiečių, kai kartu su jais sutikau Naujus Metus laisvo Budapešto gatvėse: žmonių gausybė; visi besišypsantys ir lengvai įkaušę; visi su putojančio vyno buteliais ir taurėmis rankose sveikina vienas kitą; kas neturi, ne bėda - galima čia pat gatvėje vidury nakties nusipirkti už žmonišką kainą (be čekių, važtaraščių ir kasos aparatų, beje); visi pasipuošę ir linksmi (ne nuo alkoholio); visi dūduoja su savo tradicinėmis popierinėmis dūdomis ir jomis lengvai suduoda vienas kitam ir kiekvienam sutiktam per galvą, kad išvaikytų blogas mintis (tokia Naujametinė tradicija)? Nemačiau nei vieno sudaužyto butelio, nei vieno! Apie galvas, skulptūras, vitrinas ir visa kitą, net užsiminti nepadoru. Mačiau ir lietuvaičius ("naujuosius"), kurie išdidžiai pasigyrė, kad kai gavo per galvą su popierine dūda, ją žaibiškai atėmė iš abstulbusio vengro ir perlaužę per pusę išmetė ant grindinio. Vengrai kurį laiką žiūrėjo be žado į mūsų "sąmojingųjų" tautiečių grupelę, kaip į ne šio pasaulio atstovus, kaip šuo žiūri į vabalą? Nenoriu būti vabalu. Skulptorius Rimantas Daugintis, nusprendęs negrįžti iš Vengrijos, matyt labai labai nenorėjo, kad Lietuva virstų vienų šūdvabalių kraštu.

Kodėl Vengrijos Brazauskas - Janošas Kadaras suteikė sąlyginę laisvę Vengrijos jaunimui, po sutraiškyto 1956 metų Budapešto sukilimo? Gal tai buvo Maskvos palaiminta prevencinė priemonė, išleisti garus, kad katilas antrą kartą nesprogtų? Nežinau. Kaip ten bebūtų, Kadaras jau seniai atsidūrė vengrų istorijos šiukšlyne. Jeigu būtų gyvas, galėtų nebent dirbti sargu Komunizmo skulptūrų parke (www.szoborpark.hu ) esančiame pačiame Budapešte. Žinau, ką galėtume siūsti ten pasistažuoti (pavardės yra paminėtame tinklalapyje)...

Tai štai, su džiaugsmu išklausiau radio pranešimą, kad OMEGA atvyks koncertuoti į mūsų neužšalantį uostą. Bet kilo rimtų abejonių, kad, galbūt, neteisingai nugirdau pavadinimą. Todėl tikslinausi. Nukėravojau į Tinklą ir radau... www.brazauskas.lt :(((( Kažkokia nesąmonė - du geltonsnapiai piemengaliai iš Lietuvos "įkūrė" grupę "Omega" ir ramiausiai koncertuoja prisidengdami vogtu pavadinimu. Lygtai didžiuotusi, kad Europa baigėsi ties savaime užsiliepsnojančia muitine. Geriau jau jie būtų pasivadinę "Piesniary" arba sugedusi "Mašyna vremeni". Žvelgiant į ateitį, bei siaučiant ragų-nagų sindromui, reikėtų tikėtis, kad Lietuvoje atgims ir "Animals" bei "Monkees", jei, žinoma, "Mamas and Papas" gitarų nupirks. Lauksim.

Gal Baltijos "Omega" yra visgi geresnė už senus nuplikusius diedus nuo Balatono?! Paklausykime "Omegos" (atsiprašant) rinkiminio gimno drg. Algirdo Brazausko koalicijai ("Veikime kartu") ir palyginkime jį su OMEGOS himnu laisvei, "lai Lietuva žodžius šiuos girdi":

Arba, tiksliau būtų:

Gerai užteks. "Nekyršinkim tautos":

Tu tik pašauki, mane lai pašauki, ir "Bičiulis" kaip mat išties (plačiau žiūr.: - grupė ALFA)... Bet kol dar neištiesė, dar kartą priminsiu: "Ostorožno, dvieri zakryvajutsa, sledujuščiaja ostanovka..." NE! Ne Varijotiškės ir ne NSV, o NATO ir Europos Sąjungą ponaidraugai! Todėl Erika, Viktorai, Viliau ir kompanija, pirmyn į Euroviziją, už Savą Kampą, (www.skamp.lt ) už Lasvą Lietuvą Europoje!

• roda - čia "show business";
• aparatčikas - čia didžėjus-komunistas uoliai dirbantis su aparatūra;
• proizvoditėlis - angliškai producer (kol lėtadarbiai iš lietuvių kalbos institutų nesukūrė geresnio, siūlyčiau vartoti šį rusišką žodį, reiškiantį rodos vadybininko amatą; tai mums daug artimiau, negu kažkoks šaltas "prodiuseris")

Parašykite savo nuomonę:

Web Counters